Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana maloniai sutiko atsakyti į „Bažnyčios žinių“ klausimus. Publikuota „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017.
Jūsų Ekscelencija, susitikimuose su Lietuvos kunigais ne kartą minėjote klerikalizmo žalą, remdamasis Šventojo Tėvo mokymu. Ar įžvelgiate mūsų kraštui būdingas klerikalizmo apraiškas, nulemtas istorinės krikščionybės raidos, pokomunistinio palikimo ar kitų veiksnių?
Klerikalizmo apraiškų yra daugelyje vietinių Bažnyčių, tai bendras reiškinys, kai neteisingai suvokiamas kunigo vaidmuo bendruomenėje – kunigas tampa bendruomenės gyvenimo ir sielovados centru. Atsimenu tokių pavyzdžių ir iš mano gimtosios šalies Ispanijos, kai parapijoje kunigas darydavo viską: jis buvo ir architektas, inžinierius, administratorius, sielovadininkas.
Lietuvoje sovietų valdžios laikotarpis trukdė įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo pasiūlytą ekleziologijos viziją, kai Bažnyčia suvokiama kaip visų pakrikštytųjų sudaroma Dievo tauta. Sovietų valdžia siekė apriboti kunigo veiklą tik liturginių apeigų atlikimu. Ugdant kunigus šiandienos Bažnyčiai reikia mokytis kitokio sielovados stiliaus: bendruomenėje dalijamasi darbais, duodama ir priimama.
Negerai, jei kunigai jaučiasi viršesni, laikosi atstu nuo žmonių, neskiria laiko vargingiausiems.
Paradoksalu, bet kartais atrodo, kad pasauliečiai patys nori būti klerikalizuojami. Vienur kunigui nelengva suburti parapijos pastoracinę tarybą, kitur į pasauliečių nuomonę nepakankamai atsižvelgiama…
Vėl grįžtame prie pasauliečių vaidmens Bažnyčioje, jų vaidmens parapijoje: apie tai kalbama Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, Kanonų teisės kodekse. Ten aptariamas tiesioginis ir aktyvus pasauliečių dalyvavimas įvairiopoje parapijos veikloje, taip pat administravimo reikaluose. Kunigui reikia įprasti prie tokio bendradarbiavimo stiliaus, jis neturi pats vienas daryti visko. Tiesa, klebonui tenka ypatinga atsakomybė, tačiau veikloje turi dalyvauti visi. Kunigai netgi nėra parengti specialioms administravimo funkcijoms.
Kita vertus, galima ir kita pavojinga tendencija, savotiškas „pasauliečių klerikalizmas“, kai viską valdo maža pasauliečių grupė. Todėl būtina siekti balanso, kurį pažeidus būtų dar blogiau. Kartais taip atsitinka, ir toks klerikalizmas būtų dar blogesnis.
Tarp bendrai paplitusių klerikalizmo apraiškų minėjote ir tai, kad neskatinama pasauliečių iniciatyva visuomenės gyvenime. Tačiau politinėje ir visuomeninėje veikloje būtinos specifinės žinios, pavyzdžiui, svarstant šeimos politikos ar bioetikos klausimus. Koks vaidmuo šioje srityje tenka dvasininkijai?
Tiesa, kunigas negali būti ekspertas visose specialių žinių reikalaujančiose srityse. Sveikintina, kad į šį darbą įsitraukia tikintieji pasauliečiai. Dvasininkijos dėmesys turėtų būti sutelktas į pasauliečių ugdymą, integralios krikščioniškosios pasaulėžiūros formavimą.
Gali atsitikti, kad gera valia motyvuojamos iniciatyvos nukrypsta į antraeilius dalykus. Todėl geri rezultatai būna tuomet, kai kunigai ugdo ir palydi pasauliečius. Susitikime su Karo akademijos bendruomene minėjau, kad būti krikščionimi reiškia turėti savitą gyvenimo viziją. Nuo pat ankstyvųjų Bažnyčios laikų krikščionys buvo, viena vertus, tokie patys piliečiai kaip kiti, o kita vertus – kitokie, nes vadovavosi Kristaus tiesa. Krikščionybė persmelkia visą mūsų gyvenimą, ji nesibaigia išėjus iš bažnyčios po pamaldų. Krikščionys esame 24 valandas per parą.
Dviejose Lietuvos vyskupijose rengiami kandidatai į nuolatinių diakonų tarnystę. Ar nuolatiniai diakonai (beje, priklausantys dvasininkijai) gali padėti išvengti klerikalizmo pavojų ir skatinti pasauliečių įsitraukimą į evangelizaciją? Pasidalykite savo patirtimi, kaip nuolatinis diakonatas įgyvendinamas Bažnyčioje skirtingose šalyse, ir koks, Jūsų manymu, galėtų būti jo indėlis Bažnyčios tarnystėje mūsų šalyje?
Diakonams Bažnyčioje tenka svarbus vaidmuo, tai matome Bažnyčios istorijoje. Kaip atsimename iš Apaštalų darbų, diakonams buvo patikėta patarnauti vargšams, kad apaštalai galėtų sutelkti dėmesį į maldą ir žodžio tarnybą.
Nuolatiniai diakonai gali vykdyti karitatyvinę tarnystę: rūpintis vargšais, lankyti ligonius, kalinius; taip pat vykdyti ir sielovados užduotis: vesti katechezę, vadovauti grupėms, atlikti administravimo darbus.
Beje, kai kuriose Rytų Bažnyčiose diakonų funkcijos administravimo srityje net viršesnės už kunigų.
Nuolatiniai diakonai tarnauja ir liturgijoje: jie gali teikti kai kuriuos sakramentus, atlikti patarnavimus.
Diakonai įšventinami tarnauti Bažnyčioje, tačiau jie neturi tapti savotiškais „antrarūšiais kunigais“.
Kai kuriose šalyse pastebima nepageidautina tendencija, kai nuolatiniai diakonai tampa tik savotiška liturgine puošmena, apeigų priedėliu. Tokių pavyzdžių man teko patirti Europoje ir Amerikoje. Taigi reikia vengti diakonų klerikalizavimo, kita vertus, pasirūpinti, kad jie nebūtų tik nereikalinga puošmena.
Interviu mėnraščiui „Artuma“ sakėte, kad Lietuvoje nepakankamai pastangų dedama vedant beatifikacijos ir kanonizacijos bylas. Neseniai sulaukėme garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės pripažinimo, atveriančio kelią jo beatifikacijai. Kokias išvadas turėtume padaryti dėl kitų beatifikacijos bylų?
Apie tai jau esu kalbėjęs kitomis progomis. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas yra pabrėžęs, kad Lietuvai reikia krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžių. Reikia aktualių modelių, gyvenimo pavyzdžių iš palyginti nesenų laikų, kuriuos žmonės dar gerai atsimena. Tuos modelius galima pristatyti Bažnyčiai, kad iš jų būtų galima semtis padrąsinimo. Jie yra pamokymas visiems žmonėms, ne tik krikščionims, – kad krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuoseklumo ir įsipareigojimo net labai sunkiais laikais.
Lietuva turi ir kitų kandidatų, kurių procesai vyksta, tačiau dar nėra pakankamai padaryta. Tai, pavyzdžiui, pasaulietės Adelė Dirsytė, Elena Spirgevičiūtė: iš jų gyvenimo pavyzdžio žmonės gali suvokti, kad visi yra pašaukti į šventumą, nebūtina tapti kunigu ar vienuoliu. Tai „normalūs“ žmonės iš palyginti nesenų laikų, sovietinio laikotarpio, kai tikintis žmogus turėjo kovoti dėl tikėjimo. Jos buvo sąžinės laisvės liudytojos ir angažavosi kitų labui.
Bažnyčia veda šventųjų skelbimo bylas ne dėl triumfalizmo, bet siekdama pristatyti visuomenei žmones, įstengusius nuosekliai gyventi pagal sąžinę, tarnauti savo bendruomenei ir visai tautai. Šie žmonės sugebėjo pasipriešinti režimui, pamynusiam žmogaus teises. Jie gynė žmogaus asmens orumą.
Taigi Lietuvoje turime įvairių gyvenimo modelių: pasauliečių, kunigų, taip pat vyskupų. Dievo tarnai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys taip pat iki galo priešinosi sąžinės laisvės varžymams ir gynė žmogaus orumą. Todėl šie būsimieji palaimintieji, taip pat garbingasis Teofilius Matulionis, yra labai aktualūs pavyzdžiai. Lietuvos žmonės gali iš jų pasimokyti, kaip nepasiduoti vyraujančioms nuomonėms, bet nuosekliai ginti savo vertybes net savo gyvybės kaina.
Bažnyčia Lietuvoje savo ruožtu turi melstis ir darbuotis. Manau, kad dabar sėkminga Teofiliaus Matulionio bylos baigtis padės vyskupijoms tęsti kitas bylas, parodys, kad nėra labai sudėtinga atlikti būtiną dokumentacijos darbą.
Kankinių atveju beatifikacijos bylos parengiamos paprasčiau. Svarbu parodyti jų mirties aplinkybes, įrodyti, kad jų mirties priežastis buvo neapykanta tikėjimui. Tikiuosi, kad netrukus turėsime ir kitų palaimintųjų. Bažnyčiai Lietuvoje to reikia, reikia sektinų krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžių, kilusių iš šio krašto. Todėl su džiaugsmu viliuosi, kad greitu laiku sulauksim Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės bylų sėkmingos baigties.
Kokiomis mintimis žvelgiate į Lietuvoje veikiančias seminarijas? Kokie akcentai neseniai paskelbtame Dvasininkijos kongregacijos dokumente „Kunigystės pašaukimo dovana“ ypač aktualūs ugdant būsimus kunigus mūsų krašte?
Tai pamatinis Dvasininkijos kongregacijos dokumentas, skirtas visuotinei Bažnyčiai. Kiekvieno krašto vyskupai, atsižvelgdami į jį, sudarys ugdymo gaires pagal savo krašto sąlygas. Dokumente išreiškiamos bendros nuostatos – kokio kunigų ugdymo Bažnyčia pageidauja mūsų laikams.
Į šį dokumentą įtraukta daug Šventojo Tėvo idėjų. Pavyzdžiui, ugdant būsimąjį kunigą siekiama, kad jis taptų mylinčiu mokiniu. Svarbu, kad kunigas norėtų būti ganytojas, mylintis Kristų, toks kaip Kristus. Kaip sako popiežius Pranciškus, kad būtų „ganytojas su avių kvapu“. Avių kvapas įgyjamas būnant tarp jų. Ganytojas, kuris nuo kalvos žvelgtų į apačioje besiganančias avis, neturėtų avių kvapo.
Bažnyčia ir Šventasis Tėvas nori, kad kunigai būtų su žmonėmis, kad nebūtų tik pareigūnai, sėdintys savo biure priėmimo valandomis ir laukiantys, kol kas nors pasibels. Ne, kunigas turi pats eiti į žmones. Taigi per ugdymo laikotarpį seminarijoje reikia perduoti būsimiesiems kunigams šį dvasingumą.
Dokumente daug svarbos teikiama integraliam kunigo asmenybės ugdymui – žmogiškajam, intelektiniam, dvasiniam ir pastoraciniam. Toks ugdymas vykdomas etapais: filosofijos studijų metais ugdomi gebėjimai mąstyti, analizuoti, po to studijuojama teologija, Bažnyčios doktrina. Susipažįstama su pastoracija, pamatoma, ką reiškia priglausti pavargusią avį. Tada kandidatas gali apsispręsti, ar jam savas toks gyvenimo kelias.
Norint mylėti Jėzų, reikia jį pažinti, todėl labai svarbu ugdymą derinti su malda.
Dar vienas dalykas, kuris labai svarbus Lietuvai – tai bendruomeniškumo aspektas, jo reikia mokytis. Nedera manyti, kad kunigas gauna šventimus ir po to dirba vienas. Kunigas drauge su kitais konfratrais yra presbiterato narys: iš kitų kunigų gauna paramą, pagalbą, padrąsinimą, gali atlikti išpažintį. Seminarija yra vieta, kur mokomasi bendruomeniškumo. Čia mokomasi užmegzti ir palaikyti bendrystės ryšius, padedant vienas kitam, taip pat atrandant drąsos įspėti konfratrą, jei einama ne tuo keliu. Todėl kunigiškajame gyvenime labai svarbu ugdyti kunigiškąją brolystę.
Apie tai yra kalbama ne tik tame dokumente – brolystės temą nuolat pabrėžia Šventasis Tėvas nuo pat savo pontifikato pradžios. Kunigų bendruomenė sutelkiama ne tam, kad būtų galima nuo kažko gintis. Ten susitinkama ir bendraujama, ten suvokiu esąs ne vienas, ten mane pažįsta, ten ieškau pagalbos, sulaukiu su meile išsakomų pastabų, broliško pataisymo.
Lietuvoje tos kunigiškos brolybės dar labai trūksta. Nemanau, kad nebendravimą galima pateisinti santūriu temperamentu: juk draugiškumą reikšti galima įvairiais būdais – šilčiau ar santūriau. Tai iš dalies yra sovietinio laikotarpio palikimas, nes buvo kolaboravusių su valdžia, buvo įtarumo, užsisklendimo ir nebendravimo. Šį etapą reikia įveikti ir atkurti kunigiškąją brolystę.
Lietuvoje, panašiai kaip kitur, visuomenės sankloda sparčiai keičiasi, kai kurios parapijos tuštėja, didmiesčiuose steigiamos naujos parapijos, intensyvėja migracijos poveikis. Kokią kunigo tarnystės viziją regite artimiausioje ateityje?
Mano gimtojoje vyskupijoje taip pat vyksta panašūs procesai. Viena vertus, šiais laikais daugelis turi automobilius, lengva palaikyti ryšį. Atstumai nebėra kliūtis, tai taip pat palengvina žmonėms ieškoti dvasinės pagalbos. Tai padeda ir kunigams palaikyti ryšį.
Net jei parapijoje dirba daugiau kunigų, svarbu palaikyti tarpusavio ryšį, nelikti izoliuotiems. Tai leidžia išvengti problemų, kurių priežastis yra vienatvė.
Dabar žmonių gyvenimas keičiasi. Anksčiau kunigai dažniau lankydavo šeimas, ten vakarodavo. Būdavo daugiau bendraujama, dalijamasi. Dabar kiekvienas turi savo gyvenimą. Todėl šiandien galimas sprendimas yra burtis į kunigų bendruomenes.
Parapija turi išlikti tam tikra prasme teritorinė bendruomenė. Tik gal nereikia pernelyg griežtai žvelgti į parapijų ribas. Tačiau svarbiausias dalykas yra bendruomenė. Krikščioniškasis gyvenimas iš esmės neatskiriamas nuo bendruomenės, neįmanoma krikščioniškojo tikėjimo išgyventi pavieniui.
Mano nuomone, sekuliarizmas įsigalėjo todėl, kad mes, krikščionys, negebėjome puoselėti ir stiprinti bendruomeninio gyvenimo. Reikia tai stiprinti neapsiribojant tik sekmadienio Mišiomis. Man teko dirbti mažose bendruomenėse, kur žmonės mokėjo palaikyti tą bendruomeniškumo jauseną. Sekmadieniais jie lankydavo ligonius ir informuodavo apie tai kunigą. Jie turėjo bendruomenės jausmą. Ir būtent tai reikia stiprinti ir dėl to darbuotis.
Evgenios Levin nuotrauka. Bernardinai.lt
